ANTROJI GYVENMO SVAJONĖ

Autorius EVELINA ŽIČKIENĖ; VIGANTO OVADNEVO NUOTRAUKOS. Nr. 3 (10) Birželis - Liepa 2015

Rimvydas Vekerotas – žmogus, išgarsėjęs po širdies transplantacijos operacijos. Su donoro širdimi 47 m. vilnietis gyvena jau beveik dešimtmetį.

Dabar jo didžiausia misija – atsidėkoti už suteiktą galimybę gyventi ir propaguoti donorystę, o svajonė – įsigyti motociklą. Dėl šio raktinio žodžio mes ir pasiūlėme Rimvydui pačiupinėti naujus harlius ir pasikalbėti apie gyvenimą bei svajones.

Kaip gimė tokia motociklinė svajonė?
Nuo 7 metų važiuodavau į kaimą prie Ignalinos, ten matydavau, kaip vaikai su motoriniais dviračiais važinėjasi. Labai norėdavosi ir man – jei paveždavo, būdavo be galo smagu, apimdavo azartas. Po to nešdavau saldainių, kad duotų jau man pačiam pavairuoti. O 17 metų pats išsilaikiau teises. Savo įsigyti nepavyko, bet kadangi draugai turėdavo motociklus, o teisių ne, pasivažinėdavau su jų. Paskui išėjau į kariuomenę, grįžęs išsilaikiau automobilio teises, įsigijau automobilį, o motociklas taip ir liko neišbaigta svajonė. Jau ketinau iš draugo nusipirkti „Jawą“, bet kažkas pirmas ją nupirko. Bet dar ne vėlu. Štai, kaip sakoma, svajok atsargiai (juokiasi).
Kokie motociklai Jums patinka? Ar dairotės į juos gatvėje?
Žinoma, kai gatve pravažiuoja motociklas, visada pasižiūriu. Brytvų bijau, labiau norėtųsi važiuoti atsipūtus – „gaudyti“ malonumą.

Ar patiko šis „Harley Davidson“ motociklas?
Žinoma, kad patiko. Tik kad kinkos tebedreba – neteko anksčiau ant tokio važiuoti. Ir žinote, jei ne donoras, taip ir nebūtų tekę to išbandyti. Esu už tai labai dėkingas.

Jūs labai aktyvus žmogus, tiesa?
Taip, kasryt bėgioju su savo labradoru nubėgame bent kelis kilometrus. Pernai pradėjau žaisti golfą, neseniai dalyvavau pradedančiųjų golfo turnyre. Užsikabinau. Dar vienas hobis, kuris brangiai kainuoja (juokiasi). Mėgstu pažvejoti. Žinoma, daug laiko užima sūnaus vežiojimas į būrelius, stovyklas, darbo reikalai.

Kokia Jūsų specialybė? Kuo gyvenime užsiėmėte?
Pirmiausiai labai norėjau būti radiotechnikas, bet organizmas nenorėjo sėdėti prie „pajalnikų“ ir uostyti kanifolijos. Valandą, dvi prasėdėjus, man jau norėdavosi „batareikas“ iškrauti. Toks jaunystėje buvau. Supratau, kad ne man, tad nuėjau į melioraciją. Padirbėjau, taip gerai buvo, ramu. Tuomet į armiją, o grįžus jau norėjosi kažko kito. Įsidarbinau autoūkyje – išrinkinėjau dėžes, taisydavau važiuokles ir t.t. Būdavo taip, kad sutaisydavau po du reduktorius per dieną, kai kiti per savaitę po tris. Vėliau teko dirbti ir keramikos gamykloje, laivų statykloje, ir trosus pinti, ir sandėliuose, medžių apdirbime, net mėsos kombinate – kur tik nedirbau.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po transplantacijos operacijos?
Po transplantacijos ką įgijau – tai sūnų. Po operacijos buvo gana sunku – šonkauliai nesugiję, vairuoti negaliu, sveikatos nėra. Sūnus prašo, kad pakelčiau, o jis sveria 15 kg – gydytojai leido kelti tik 5 kg. Tai aš atsitūpdavau, prisispausdavau prie savęs ir atsistodavau – čia kaip kokį motociklą.

Plačiau skaitykite birželio-liepos mėnesio BIKER BALTICS LT.
Ieškokite visuose didesniuose PC ir degalinėse.
Prenumerata ČIA
Pirkti numerį ČIA

  • HD1
  • nippon logo1
  • RE1