TRYS KARTOS MOTOCIKLININKŲ VIENOJE KAUNIEČŲ ŠEIMOJE.

Autorius RIMAS BRUŽAS; PAULIAUS ZAVADSKIO NUOTRAUKOS. Nr. 3 (10) Birželis - Liepa 2015

"Draugai mane dar vaikystėje vadino "inžinieriumi", nes mėgau krapštytis prie kaimyno DKW motociklo.

Tiesa, tas "kraštymasis" buvo labiau su skuduru, nei su įrankiais", - juokiasi moto sporto veteranas kaunietis RIMANTAS NATKEVIČIUS prisimindamas savo pirmuosius "susitikimus" su motociklu, kuris lydės jį visą gyvenimą, o aistra šiai dviratei transporto priemonei bus perduota sūnui ERNESTUI NATKEVIČIUI ir anūkui VINCENTUI NATKEVIČIUI.  Trys kartos motociklininkų vienoje šeimoje - nėra dažnas reiškinys mūsų šalyje, o faktas, jog šie trys vyrai iki šiol drauge išvažiuoja "ratukui" negali nekelti susižavėjimo. Tačiau p.RIMANTO motociklinko patirtis ir jo sportinio gyvenimo istoriją neabejotinai galėtų būti verta meninio filmo scenarijaus. "Tarsi užkeikimas buvo tas "inžinierius". Tai buvo 1953 metais. Nekenčiau šios pravardės, bet taip atsitiko, kad ištiesų tapau inžinieriumi", - šypsosi p.RIMANTAS.

Kaip Jūsų šeimoje atsirado motociklas?
Mano tėvas turėjo motociklą ir važinėjo. Jis buvo agronomas ir, kiek pamenu, pradžioje turėjo sportinį dvivietį DKW automobiliuką. Jo veikla buso susijusi su judėjimu po tam tikrą Lietuvos dalį ir jis nutarė, kad motociklas yra mobilesnis ir patogesnis. Tačiau tėvas buvo žirgų sporto fanatas ir balnas buvo jam svarbesnis nei motociklo sėdynė.

Kada, kaip sakote, skudurą pakeitėte įrankiais?
1955 metais iš tėvo studijų draugo, jau pasimokydamas Žemės Ūkio akademijoje Kaune, prisimelavęs, kad tėvas žino, pritaria ir su juo atsiskaitys, įsitaisiau M1M MOSKVA motociklą. Buvo toks 125 cm³ dvitaktis motocikliukas. Labai norėjau, kad plerptų garsiau, nes atrodė, kad dėl to važiuoja greičiau. Tačiau buvo visiai atvirškčiai, nes jei išbalansuota išmetimo varža, pažeistas pasipriešinimas išmetime ir motociklas praranda daug galios, bet tuomet tai atrodė gerai. Gyvenau Panerių gatvės gala pas mamos brolį, nes bendrabutyje nesinorėjo ir su tuo motociklu važinėjau į paskaitas. Pamenu, jog gatvę remontavo ir buvo pripiltos krūvos skaldos. Vienas iš užsiėmimų buvo šokinėti per tas skaldos krūvas ir mane kažkaip kažkur "užpelengavo" treneris Algirdas Paurys, kuris tuo metu buvo "Spartak'o" klubo treneris ir pakvietė mane važinėti krosą. Važinėjau, žinoma, su savo motociklu. Tėvas buvo labai nustebęs ir supykęs, kad aš jam įtaisiau skolą, bet motociklas buvo tiek sudarkytas, kad galimybės jį gražinti nebebuvo (juokiasi)

Galima sakyti, kad treneris A.Paurys Jus "atrado" netyčia?
Na, pasaloj jis turbūt nesėdėjo (juokiasi). Nuo Veterinarijos akademijos kylant į Šilainių įkalnę buvo forto pylimas su tokiomis 45 laipsnių terasomis. Ten buvo mūsų mėgiama vieta, kur rungtyniaudavom, kuris motociklu aukščiau įkops. Nežinau ar A.Paurio "agentai", ar jis pats, bet kažkas užmatė ir taip atsidūriau "Spartak'e".

Kas buvo ta Jūsų kompanija?
Buvome chuliganai, motocikline prasme. Įdomu, kad milicija mūsų tyčia negaudė ir mes su jais netgi draugavome, o jeigu kas nors įkliūdavo ar teises kam atimdavo, tai kas nors iš trenerių nueidavo į inspekciją ir parnešdavo popierius. Vėliau, po "Spartak'o" atėjo DOSAAF (liet. Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) laikas. Tada atsirado rimtesni motociklai ir prasidėjo rimtesni reikalai sporte.

Plačiau skaitykite birželio-liepos mėnesio BIKER BALTICS LT.
Ieškokite visuose didesniuose PC ir degalinėse.
Prenumerata ČIA
Pirkti numerį ČIA

  • HD1
  • nippon logo1
  • RE1